R. Abunevičius: „Nėra kada pagalvoti apie ligas“

Klaipėdietis burnos chirurgas Romas Abunevičius, prieš dvidešimtį metų pirmasis uostamiestyje įsteigęs privatų odontologijos kabinetą, rizikavo, tačiau palaipsniui kabinetas išaugo iki vienos iš didžiausių odontologijos klinikų Lietuvoje. Kadangi pavyko surinkti patikimą komandą, be darbo klinikoje, R. Abunevičius turi galimybę dėstyti paskaitas būsimiesiems odontologų padėjėjams Klaipėdos kolegijoje, vadovauti Lietuvos odontologų rūmų Klaipėdos skyriui, dalyvauti Klaipėdos liūtų klubo, Maltos ordino veikloje.

Algirdo Kubaičio nuotr.

 Turite tiek veiklos, bet tiesiog trykštate sveikata ir energija…

Žinote, neturiu aš labai didelės sveikatos, bet kai sukiesi ten, šen, net nėra kada pagalvoti apie ligas. Matyt, toks jau mano būdas – negalėčiau vienas dirbti kabinete, man turi būti žmonių judėjimas, bendravimas. Vieniems žmonėms užtenka, kad dirba savo darbelį, o kitas, žiūrėk, ir savo darbą, ir dar kitą, ir dar plius kažką daro. Aš tik partijoje jokioje nesu, nors esu nuolat kalbinamas. Kažkada buvau vienoje partijoje, užtenka man.

O kaip šeima? Jai laiko lieka?

Vaikai jau užaugę, o žmona per tiek metų priprato, – juokiasi. Ž Aišku, kenčia, bet mano tokia natūra.

Šiais metais švenčiate Jūsų įsteigtos odontologijos klinikos dvidešimtmetį. Ar sunki pradžia buvo?

Tuo metu aš turėjau darbą – dirbau stomatologijos poliklinikoje ir SavivaldybėsSsveikatos skyriuje. Bet kažkas pastūmėjo steigti savo kabinetą: sako, tu sugebi, o nedarai. Na, galvoju, pamėginti reikia. Kadangi tai buvo naujovė, tai patalpas nuomai mes gavome labai nesudėtingai ir geromis sąlygomis. Pradėjome nuo vieno kabineto, paskui atsirado antras, trečias. Vėliau ėmėme galvoti apie klinikas. Kai kone per naktį šalia mūsų išdygo naujas pastatas, pasiėmėme kreditą ir įsigijome dalį to pastato. Aišku, visur buvo rizika, bet dabar klinikoje dirba 26 darbuotojai. Ko gero, šiuo metu ji yra viena iš stambiausių odontologijos klinikų Lietuvoje, išskyrus viešąsias įstaigas.

Kaip pavyksta suderinti vadovavimą klinikai su kita veikla?

Labai geras mūsų klinikos kolektyvas. Tikrai galiu pasidžiaugti, kad tas vežimas, kuris čia važiuoja, važiuoja. Dabar, kai atsirado daugiau kitokių darbų, galiu klinikoje nebūti ir mėnesį, ir vis tiek viskas gerai.

Neseniai buvote išrinktas Maltos ordino prezidentu. Kada ir kaip įsitraukėte į šios labdaros organizacijos veiklą?

Maltos ordine esu jau daugiau nei 20 metų. O atsiradau jame visai netikėtai: kai prasidėjo labdarų vežimas iš užsienio medicinos įstaigoms, dirbau Sveikatos skyriuje. Kadangi ministerijos pavedimu labdara keliaudavo per Klaipėdos uostą, reikėdavo ordinui padėti lyg ir priverstinai – kažkas iš valdžios atstovų turėjo tai daryti, o paskui lyg savaime po truputį įžengiau. Funkcinės lovos pas mus atkeliaudavo dar sovietmečiu: prisimenu, tada daug vargome su muitinėmis. Atsirado kontaktai, žmonės patys sakydavo: paprašykit, kad Romas ateitų padėti.

Taigi veikla šioje labdaros organizacijoje man ne naujiena, tik ordino veiklos administravimo, vadovavimo procese yra daug naujo. Net nežinojau, kiek daug ordinas Lietuvoje visokios veiklos vykdo. Iš tiesų dabar mano pagrindinis darbas truputį nukenčia, bet ką darysi, jei žmonės išrinko mane prezidentu?

Kokią veiklą šiuo metu ordinas vykdo Klaipėdoje? Kokių planų turite?

Šiuo metu Klaipėdoje mūsų grupė yra labai mažytė. Mes tik pernai Klaipėdoje pradėjome steigti jaunimo grupę – norime suburti jaunuosius maltiečius – apie 10 žmonių, kurie dabar studijuoja.

16 ar 17 metų mes labai gražiai draugaujame su partneriais iš Vokietijos: jie patys mus susirado, jų dėka įvairia įranga, daiktais galime paremti Klaipėdos senelių namus. Dar turime projektą “Maistas ant ratų”: senelių namų darbuotojai verda sriubą, o mūsų savanoriai išvežioja ją žmonėms, kuriems reikia pagalbos – 25 vienišiems senukams. Savanoriams davėme automobilį, kartais vokiečiai skiria lėšų benzinui. Kol kas tiek tos mūsų veiklos Klaipėdoje – labai daug kuo neužsiimame, nes yra dar ir tiesioginis darbas, ir visuomeninis.

Lietuvoje iš viso veikia 26 ordino grupės. Kai kurios iš jų dirba su vaikais dienos centruose, kur socialiai remtini vaikai gali ateiti po pamokų. Bet mūsų dėmesio centre daugiau yra seni, ligoti, savimi negalintys pasirūpinti žmonės. Aišku, neaprėpsi visų jų, bet, be mūsų, yra ir daugiau labdaros organizacijų. Dabar ir privačios organizacijos steigiamos, kurių tikslas – padėti vargstančiam.

Ar labdaros poreikis auga?

Taip, vienu metu buvo, kad vokiečiai veždavo labdarą rūbais ir mes sakydavome, kad mums jų gal ne taip labai jau ir reikia. Prašydavome konkrečių dalykų: šaldytuvo senelių namams ar virtuvės įrangos, funkcinių lovų. Aišku, mums ir dabar labai svarbu lovos, vežimėliai, vaikštynės, kurių taip paprastai parduotuvėje nenusipirksi, o socialinės rūpybos skyriuje – eilės. Bet matome tendenciją, kad vėl reikia ir paprasčiausių drabužių, ir maisto.

Noro padėti vargstantiems yra, bet viskas atsiremia į finansavimą. Visi įsivaiduoja, kad mes esame labai turtinga organizacija, bet taip iš tikrųjų nėra. Mes patys rašome projektus, ieškome pinigų. Prašome vokiečių pagalbos, bet tas rėmimas kažkada turi baigtis. Turime pradėti išsilaikyti patys. Tą padaryti bus sunku.

Ar savi, lietuviai, neremia?

Stambiosios įmonės, organizacijos remia, o iš mažų nelabai galime ko prašyti. Pas vokiečius yra truputį kitaip: pas juos yra struktūra ir labai gilios, senos paramos vargstantiems tradicijos. Iš jų labdaros organizacijų valstybė netgi perka maitinimo į namus ar kitokias paslaugas, už kurias sumokama iš biudžeto arba dalį primoka patys žmonės. Aišku, įsivaizduoju, kad ir pas mus panašiai išsirutulios, nes ir su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir su Vyriausybės atstovais šnekamės – jie žino visą situaciją.

Matote geranoriškumą iš valdžios pusės?

Matau. Ypač šiais metais, kurie yra paskelbti savanorių metais, yra skiriama labai daug dėmesio, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių į labdaringą veiklą. Ir slaugos projektas buvo parengtas, kad savanoriai slaugytų pagyvenusius žmonės.

Ką galėtumėte pasakyti apie ordino savanorius?

Mes manome, kad noras užjausti, padėti vargstančiam turi būti skiepijamas nuo mažų dienų. Jeigu poreikis padėti neišugdomas vaikystėje, paskui jau sunkoka jį įdiegti. Jeigu mokykloje yra entuziastas mokytojas, kuris pritaria mūsų katalikiškos organizacijos idėjoms ir pritraukia į tą ratą daugiau žmonių, mokinių, tai vėliau, pradėję studijuoti, buvę jaunieji maltiečiai pradeda patys burtis. Jie būna tiesiog persisėmę ta idėja.

Mes etatinių darbuotojų turime labai mažai – visa mūsų veikla paremta savanoryste. Šaunu, kad šiais metais labai daug dėmesio atkreipta į šią sritį. Ir ne tik jauni žmonės, bet ir pensininkai, kurie dar turi sveikatos ir noro ką nors daryti, neužsidaryti savo kiaute, labai aktyviai savanoriauja. Stiprią Maltos ordino savanorių grupę turime Kartenoje – tai labai linksmas,

entuziastingas jaunimas. Šią grupę subūrė mokytoja Vida Tamošauskienė. Kai organizuojame Kalėdinę Maltos ordino sriubos akciją, karteniškiai mums labai aktyviai talkina: vaikšto po uostamiestį, kviečia miestiečius paragauti sriubos. Na, tikslas – ne pamaitinti miestiečius, o parodyti, kam mes pinigus renkame. Ir be tokių žmonių nieko nebūtų.

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės visuose Jūsų darbuose ir sumanymuose.

Laima Švedaitė

Parengta pagal www.vlmedicina.lt